+370 601 01654

KADASTRINIU MATAVIMU ISTORIJA

Matavimų istorijos pradžia Lietuvoje

Organizuota žemės matavimo ir vertinimo pradžia galima laikyti 1547 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas paskelbė dvarų ir pilių nuostatus. Jie laikomi Valakų (ploto vienetas, lygus maždaug 21 hektarui) reformos pradžia. Žemės reforma turėjo keletą praktinių tikslų ir uždavinių: atskirti valstybines ir privačias žemes, išmatuoti valstybines žemes valakais, įvertinti išmatuotų žemių kokybę (sudaryti savotišką kadastrą) ir kt. Manoma, kad tais laikais matininko funkcijas atlikdavo didžiojo kunigaikščio dvariškiai kamarininkai. Vis dėlto jie negali būti prilyginti tikriesiems matininkams, nes vykdydavo pačius įvairiausius valdovo nurodymus. Iki XVI a. vidurio (Žygimanto Augusto nuostatų) Lietuvos istorijos šaltiniuose apie matininkus nėra jokių patikimų žinių. Tuomet nebūdavo didesnių valstybinių žemės matavimo užsakymų, dažniausiai pakakdavo pačių suinteresuotų pusių arba jųįgaliotinių sugebėjimų, kurie pagal susiklosčiusias paprotines tradicijas pažymėdavo valdų ribas. Pirmosios žinios apie matininkus mus pasiekė tik iš Valakų reformos laikų. Vis labiau įsigalint feodaliniams santykiams didelis dėmesys buvo skiriamas žemės ploto apskaitai (kadastrui), siekiant išmatuoti valstybines žemes, jas įvertinti ir nustatyti mokesčius bei prievoles nuo fiksuoto dydžio žemės ploto. Tad jau XVI a. pabaigoje žemės plotus imta skirstyti į valakus (valstiečiams suteikiamus žemės plotus kaimuose) valstybinę (Didžiojo kunigaikščio) žemę, bažnytinę ir miesto žemes. Pagal Trečiąjį Lietuvos statutą (1588 m.) eiti pavieto matininko pareigas galėjo pretenduoti kiekvienas sąžiningas, raštingas bajoras, išmanęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisę. Specialių profesinių reikalavimų išmanyti matematiką ar geometriją jam nebuvo keliama, nors neabejotina, kad toks žmogus turėjo mokėti skaičiuoti. Jau tais laikais matininkas buvo ne tik žemės matuotojas, bet privalėjo įvertinti žemės produktyvumą, parinkti kaimų ir sodybų vietas ir teisingai padalyti žemę. Kalbant šiuolaikiniais terminais, tų laikų matininkas buvo teritorijų planuotojas, žemėtvarkos projektų rengėjas, žemės vertintojas, žemės apskaitininkas (kadastrininkas), kartografas, geodezininkas. Matininkas gebėjo projektuoti, pažymėti projektus vietovėje, skaičiuoti žemės plotus, o ginčų atveju – parodyti kaimynų žemių ribas. Tuo metu, pagrindiniai pavieto matininko darbo įrankiai buvo: kanapinė arba lininė virvė, išmirkyta aliejuje, kad nesusitrauktų nuo drėgmės, lazda iš tvirto medžio virvės ilgiui tikrinti bei specialus prietaisas krypčiai nustatyti ir tiesiajai nužymėti. Eilinių matininkų atliekamų matavimų procesas Lietuvoje menkai apibūdintas. Vyriausiasis matininkas Lietuvoje turėjo ypatingą statusą. Nuo XVIII a. pradžios šis pareigūnas patekdavo į pagrindinių valstybės pareigūnų sąrašus.

Pirmosios matininkų mokyklos

1861 metais Rusijos imperijoje, kuriai tuomet priklausė Lietuva, buvo panaikinta baudžiava. Įstatymais numatyta teisė valstiečiams disponuoti savo turtu, įsigyti turtą, tačiau nebuvo iki galo išsiaiškinta dėl konkrečių valstiečių sklypų normų. Reforma vyko lėtai dėl matininkų stygiaus. Be to, jų sudarytus planus gubernijos braižykla laikydavo netiksliais ir versdavo taisyti arba perdaryti. Todėl buvo nuspręsta pradėti rengti matininkus specialiose mokyklose, kur jie įgydavo labai plačias – privataus ir jaunesniojo matininko, matininko padėjėjo, matininko taksatoriaus ir ribų inžinieriaus kvalifikacijas. Tuo metu atsirado ir prisiekusieji matininkai, kurie tik prisiekę galėjo dirbti minėtus darbus. Matininkų veikloje būta ir pavojingų laikų. XX a. pradžioje Rusijos imperijoje prasidėjo Stolypino žemės reforma, kuria keista valstiečių skirtinė žemėtvarka. Lietuvoje reforma vykdyta 1907–1914 metais, jos metu įteisinti anksčiau neteisėtai pradėti kaimų skirstymai į vienkiemius, naikinta Valakų reforma nustatyta žemėtvarka – rėžiai, tarpurėžiai, laukų išmėtymas. Vykdant matavimo darbus, neretai kildavo ginčų. Valstiečiai atsisakydavo atlikti matavimo darbus, klausyti tarpininkų, matininkų ir policijos pareigūnų. Priešinantis matavimams buvo atiminėjami pasamdytų žmonių kirviai, kastuvai, matavimo įrankiai, neleidžiama kasti duobių, gulamasi ant matavimo grandinės, upeliuose ir ežeruose skandinami herbiniai stulpai, naikinami riboženkliai, vaikomi matuotojai.

Pirmoji lietuviu matininku sajunga

1917 m. lietuviai matininkai Petrograde pirmą kartą susibūrėį legalią Lietuvių matininkų sąjungą. Veisbruto spaustuvėje lietuviškai išspausdinti 37 straipsnių sąjungos įstatai. Sąjunga turėjo apie 20 narių. Pirmasis jos pirmininkas buvo Jonas Raupys. 1918 m. rudenį šios sąjungos veikla nutrūko, nes pasibaigus karui lietuviai pradėjo grįžti į tėvynę. 1918 m. lapkričio 12 d. buvo sušauktas steigiamasis Matininkų sąjungos susirinkimas. Tuo pat metu prasidėjo 1918-1919 metų žemės reforma, kuria nutarta nacionalizuoti dvarininkų, bažnyčių ir vienuolynų žemę. Vykdant žemės reformą, pradėjo rutuliotis nauja ūkininkavimo tradicija, paremta privačia nuosavybe. Žemės savininkams buvo suteikta galimybė įkeisti, perleisti, dovanoti ar kitaip tvarkyti savo žemę. Pirmieji Matininkų sąjungos įstatai buvo patvirtinti Kauno apskrityje 1920 m. Sąjungos svarbiausias tikslas buvo įkurti Žemės tvarkymo departamentą, surengti matininkų kursus, atgauti iš Rusijos archyvus ir instrumentus. 1928 m. visuotiniame Lietuvos matininkų profesinės sąjungos suvažiavime sąjunga buvo pavadinta Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjunga. 1926-1928 m. sąjunga leido žurnalą „Matininkas“, 1928-1929 m. – „Matininkų ir kultūrtechnikų balsas“, 1929-1940 m. – „Žemėtvarka ir melioracija“, 1938m. įsteigė knygyną. Sovietų okupacijos metais sąjunga veiklą nutraukė. 1989m. sąjunga atkurta ir pavadinta Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjunga. Tarpukariu Lietuvoje buvo pradėti planingi geodeziniai darbai, imta taikyti tobulesnius matavimo metodus. Trianguliacijos (geodezinis padėties radimas sudarant trikampius) metodu atliekamiems matavimams ant didesnių kalvų buvo statomi “karobliai” – aukšti mediniai bokštai. Iš jų buvo atliekami tikslūs geodeziniai matavimai. 1942 m. Lietuvoje išleistos kultūros paminklų inventorizacijos taisyklės, kurios pirmą kartą numatė detalius pastatų kadastrinius matavimus. Buvo matuojamas kultūros paminklų ir pastatų aukštis, plotis, gylis ir reljefas.

Kadastriniai matavimai nepriklausomoje Lietuvoje

Po 1990 metų, atkūrus Nepriklausomybę, keitėsi žemės nuosavybės formos, todėl matininkams vėl atsirado daugybė darbo. Tačiau beveik du dešimtmečius trunkanti žemės reforma Lietuvoje dar nėra baigta. Pirmiausia buvo tvarkomas geodezinis pagrindas, nuo kurio buvo atliekami visi matavimo darbai. Nuo 1996 metų Lietuvoje įvesta nauja koordinačių sistema – LKS 94. Lietuvos geodezinis tinklas įjungtas į bendrą Baltijos šalių geodezinį tinklą. Visi geodeziniai punktai yra saugomi valstybės, už jų sunaikinimą numatytos administracinės bausmės. Nepriklausomoje Lietuvos atgimė ir matininko profesijos vardas, kuris sovietmečiu buvo išnykęs iš lietuvių žodyno bei sąmonės. Ankstesniais laikais matavimams naudotas virves ir lazdas pakeitė modernūs šiuolaikiniai prietaisai: tacheometrai, valdikliai, teodolitai, nivelyrai ir lazeriniai atstumo matuokliai. 1994 metais susikūrė Lietuvos Matininkų asociacija (LMA). Steigiamajame susirinkime buvo patvirtinti LMA įstatai, kurie buvo įregistruoti LR Teisingumo ministerijoje. LMA, kaip Lietuvos geodezininkus ir žemėtvarkininkus vienijančios organizacijos, steigimas buvo sąlygojamas siekiant įsijungti į pasaulinę matininkų bendriją po FIG organizacijos vėliava tuo įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybės siekius. Šių profesijų žmonių vienijimasis taip pat buvo sąlygojamas žemės ir nuosavybės santykių pasikeitimu Lietuvoje. Žemėtvarkininkų ir geodezininkų pagrindinis darbas tapo žemės reformos įgyvendinimas. Šių dienų matininko funkcijos, pareigos ir atsakomybė aprašyti 2000 m. išleistame Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme. Šiuo įstatymu matininkui priskirta jam būdinga veikla, atitinkanti Vakarų Europos valstybių matininko veiklos sampratą ir Tarptautinės matininkų federacijos šios profesijos apibrėžimą. Matininkams įstatymu pavesta formuoti Nekilnojamojo turto objektus. Matininkas turi būti nepriklausomas ir vadovautis tik įstatymais bei kitais norminiais dokumentais, reglamentuojančiais nekilnojamojo turto objektų formavimą ir su tuo susijusią veiklą. Įstatyme numatyta ir matininkų atsakomybė atliekant darbus. Jei nekilnojamojo turto objekto formavimo metu savininkas patiria žalos dėl matininkų kaltės, žala turi būti atlyginta. Žalą atlygina matininkai.